:: Pradžia
:: Analizai
:: Auksinės varpos
:: Bybio dainos
:: Blevyzgos
:: Kalbos pirtelė
:: Kempinligė
:: Klizma
:: Šūdų malūnas
:: Distrofikų arena
:: Nuorodos
:: Kontaktai

Boba su smegenais tinka į žmonas, o visos kitos tik seksui

Pasaka apie šūdžmogį

1 dalis – grynas oras Bobausiuose

Kartą labai seniai, kada oras buvo dar Bobausiuose nepagadintas, pakalnės dar buvo nenuplikę ir kampai visi dar nebuvo apšikti ir apmyžti, gyveno toks šūdžmogis. Jis visas buvo kaip iš šūdo spirtas (bet kam tas – kaip iš šūdo spirtas) ir visad dvokiantis kaip tikras kanalizacijos gyventojas (iš tikrųjų niekas nežinojo jo buvimo vietos, jis tik retkarčiais pasirodydavo visuomenei, bet tai šūdžius darė dėl savo pagrindinio gyvenimo siekio). Jo rūbai buvo visi rudi nuo įsigėrusių šūdų ir myžalų. Žmonės net nežinojo apie jo praeitį, jie tik spėliojo. Viena labai sena Bobausių miestelio gyventoja leido gandus, kad tai galėtų būti kažkada buvęs didis žmogus, geradarys ir niekada nepasišikantis Mykoliukas (pavardė Šūdelis). Jis dingo (tiesą sakant, prasmego į žemę prieš 25 metus per savo sušiktą gimtadienį balandžio 1 dieną) ir niekas po to jo nematė. Bet po 5 metų kažkas pastebėjo NVSO (neatpažintą vaikščiojantį sušiktą objektą). Bet niekas negalėjo patvirtinti, kad tai jis. Šūdžius gudriai slėpdavo savo veidą, apsitinkavęs šūdais ir užsidėjęs iš popieriaus pasigamintus akinius. Jį galėtų atpažinti jo giminės ar šeima, bet jie, metams bėgant po Mykoliuko dingimo, staiga ir labai keistai pradėjo mirti. Diagnozė - šūdligė. Niekas negali pasakyti, iš kur ji tokia atsirado ir kas ją išplatino. Ir niekam nekėlė abejonių, kad tai galėtų būti tas pats šūdžmogis be gyvenamosios vietos. Bet vis gi išliko šūdžiaus prosenelė gyva, jos šūdai neima nė per kur. Ji viena gali priversti tą šūdžmogį pasirodyti visuomenei. Bet mes galime spręsti, kad šūdžmogį kažkas bandė ir bando ir bandys pakišti. Jis pats yra geros širdies ir jo tikslas, kaip jau pasakojau, buvo geri darbai. O jo gyvenimo tikslas – surasti ir atkeršyti tiems šūdams, kurie prasmegdino jį ir visą jo šeimą. Liko tik jis ir jo nemirtinga prosenelė. Jis dienom ir naktim rezgė planą, kaip jam įvykdyti tą žiaurų paženklintą šūdais ir mįslingomis mirtimis kerštą. Aišku, jis vienas negalėtų šito padaryti. Jam reikia bendrininkų. Jis gali pasikliauti suknista nemirtingąją prosenele. Daugiau artimų žmonių jis neturėjo. Bet jam reikės atlikti daug labai šūdinų misijų, kol jis pasieks savo gyvenimo tikslą. Jis per tuos metus sukaupė nemažai informacijos apie savo priešus, bet niekaip neaptiko pačio viršiausio šūdbosio. Savaime aišku jis nusprendė veikti kartu su nemirtingąja. Ir ji jam suteikė labai svarbios informacijos ir buvo labai patikima ir nieku šūdu neišduodanti nieko. Ją bandė verbuoti slaptieji agentai (nėr ką čia kalbėt apie mentus), bet ji buvo tikra kieta šūdė.

PIRMOS DALIES PABAIGA

2 dalis – Fortūna šypsosi.

Šūdžmogis jau buvo įsibėgėjęs savo šūdiname ir šūdais paženklintame gyvenimo kelyje, bet vis jam trukdydavo tas šūdo skystumas, vis slysdavo ir slysdavo. Tai supratęs jis nutarė užsidėti slides ir šliuošti gyvenimo keliu, bet ir čia kaip visada pasišikdavo (anot prosenelės, dar tada kai jis buvo Mykoliukas, mėgdavo pasišikti įvairiom prasmėm), griūdavo ir griūdavo, kol galiausiai atsigulė ant pilvo, kuriame buvo vien šūdai (juk šūdas su šūdu gerai sutaria ir limpa vienas prie kito).

Bet vieną dieną šūdžmogiui pradėjo šypsotis fortūna. Jis sutiko savo likimo brolį, tokį patį kaip jis, net vardai nesiskyrė (abu buvo šūdžmogiai). Jie labai gerai sutarė ir mėgdavo daug šikti, o po to naršyti ir tirti savo šūdus. Bet šūdžmogis vieną dieną pastebėjo, kad jo šūdas skiriasi nuo likimbrolio spalva, skystumu, tankiu, bakterijų skaičiumi, ir tai kėlė jam įtarimą. Nepraėjus nei parai, šūdžmogis suprato, kad reikia šiek tiek privengti likimbrolio ir kaip reikiant jį patikrinti.

Buvo vieną dieną balius pas juos kanalizacijoje: padavė naujų šūdų ir myžalų, svarbiausia – iš kelių prabangių Bobausių miestelio namų (ten juk maistas kokybiškas). Galima dar buvo rasti nesuvirškinto maisto – razinos, riešutukai, obuolių kauliukai, ir, pasirausus giliau, galima buvo rasti išlikusio marmelado (svarbiausia – labai kokybiško). Tai buvo didelė šventė Šūdžiaus namuose.

Kada šūdžmogis buvo išėjęs atnešti pilstukmyžalio, nes jis baigėsi (tai yra myžalai dviejų varymų, svarbiausia – su laipsniais!), likimo brolis bandė įdėti į šūdžiaus dubenėlį lenkų gamybos nuodų „Chaliera Gówna“. Labai stiprūs nuodai. Šūdžius, kaip keista, atsitiktinai nepasišiko, jis buvo pasiruošęs viskam ir visada. Jis buvo pasiruošęs gerti, gerti, ir dar kartą gerti. O nuo valgio jis jau pro burną šiko. Tai ir liko nesuvalgytas ėdalas su Cholera. Jie jau buvo bemaž be samonės, ir staiga likimbrolis užsimanė valgyt ir visai užmiršo, kad jo kūnelyje gali tuojau pasklisti Cholera. Taip ir atsitiko, šūdžiaus nelaimei. Bet aišku, jis nieko nesuprato. Po 15 minučių, kai jau susmirdęs likimbrolis gulėjo ant mirties slenksčio, kaip keista, dar sugebėjo blaiviai mąstyti ir nusprendė atskleisti šūdžiui tiesą – jam vistiek jau nusišikti ant visko, jis jau lavonas. Šūdžius labai nustebo, išgirdęs tiesą iš likimbrolio lūpų ir pagalvojo: „ach tu suka, mane norejai apšikti? Tai dabar valgyk mano šūdus!“. Jis likimbroliui prišiko į burną, į ausis, į nosį, ir galiausiai į šikną, bet paliko gyvą (20-čiai minučių, kol pats likimbrolis nudvėsė). 

Štai šūdžmogis pasijautė, ką tik atgimęs, ir nutarė tęsti savo sušiktą misiją. Šūdžmogis sužinojo, kad pats aukščiausias niekšas yra Šūdų karalius Šūdbosis ir jis gyvena už 10 šūdų upių , už 5 šūdpiliakalnių ir galiausiai už 1 didelės (didesnės už Sacharą) šūddykumės. Dar sužinojo, kad jis turi solidžią šūdniekių armiją, ir yra apsistatęs šūdsargybiniais (dar vadinamais šiknačiulpiais), jo dešinioji ranka ir pavaduotojas šūdų reikalams buvo didysis šūdvabalis. Tai sužinojęs, jis jau pradėjo galvoti (nors proto neturi nei už šudo spirytę) ir nutarė ieškoti padėjėjų, padėsiančių nugalėti suknistą Šūdbosį.

ANTROS DALIES PABAIGA