:: Pradžia
:: Analizai
:: Auksinės varpos
:: Bybio dainos
:: Blevyzgos
:: Kalbos pirtelė
:: Kempinligė
:: Klizma
:: Šūdų malūnas
:: Distrofikų arena
:: Nuorodos
:: Kontaktai

Boba su smegenais tinka į žmonas, o visos kitos tik seksui

Drama „Spermos puodas“

1 veiksmas:

Aukšti gūbrėti kalnai, sraunios upelės, žali toliai ir aidinti tyruose piemenėlių daina... tyki ir taikinga Užkabanės provincija... niekuo neypatingas kraštas, kuriame vėliau dėsis neapsakomi dalykai, nulėmę daugelio kartų gyvenimą...
Lankoje gieda piemenėliai: „Džumbani džumani baby, džumbani džumani čio...“

Vienoje tykioje Užkabanės provincijoje, kurios pavadinimas jau nebeišliko iki šių laikų, gyveno toks supistas puodžius. O supistas jis buvo dėl to, jog visi jo puodai buvo itin prastos kokybės ir greit duždavo (musėt dėl to, jog trūkstant molio Mišelis [toks buvo puodžiaus vardas] per daug įmaišydavo savojo stebuklinio šūdo). Visi tos provincijos (toliau vadinsime Griosnichtu) gyventojai žiauriai nekentė Mišelio, bet jis buvo vienintelis puodžius visoje apylinkėje, todėl niekas nesiryžo jo supyzdinti ir pamokyti galų gale... Pats Mišelis taipogi viešai demonstravo savo panieką Griosnichto gyventojams, bei pizdavodavo juos bet kokia proga, o kartais, nežinant kaimelio vyrams, pisdavo jų bobas pro šikną savo kamurkėje arba Pargacano malūne.
Taip supistasis Mišelis ir gyveno, pardavinėdamas vargšams encefalopatams savo šūdinus puodus ir vargo nematydamas, nes jam viskas buvo dzin. Bet, kaip ir visose pasakose, taip ir šioje, nedorėlis turėtų būti pamokytas. Taigi galų gale ir Mišelio savivalei atėjo galas...
Vieną giedrą ir supistai vaiskią dieną į Griosnichtą, pasikinkęs puikiausius čigoniškus Obuolmušius ristūnus, atvyko Brundenzburgo erchercogas Babajaras su visa savo svita/palyda/kohorta, kurioje buvo vien tik pydarai nigeriai, nučiulpinėjantys bybius vienas kitam ir, aišku, pačiam erchercogui... Įsikūręs pačiuose prašmatniausiuose smuklininko Gruzdičiaus apartamentuose, Babajaras iškart išsitrenkė medžioklėn, kurios metu, aišku, pasiklydo gūdžioje ir tankioje Užkabanės girioje (4 nigeriai taip iš jos ir neišėjo). Tik vėlų ir šaltą vakarą pagaliau parsirado medžiotojai Griosnichtan... Visas purvinas ir užsipisęs erchercogas įvirto į „Šeško ilčių“ smuklę. Jis buvo labai piktas, nes medžioklė labai nenusisekė, t.y. buvo sumedžiotas tik vienas skunkas, opšrus, 4 žiurkėnai, 3 žiurkės ir tik vienas Karališkasis Usūrinis Šinšilas (nors, daugelio tvirtinimu, ten taip pat buvo perdažyta žiurkė). Taigi, savo nuotaiką Babajaras nusprendė pataisyt sočia vakariene ir suriaumojo:
- Gerçon! Karštų žiurkių ir kebabų neškit, blet!!! Vyno išrūgų, kumyso ir midaus su krauju! - net kojom sutrepsėjo...
Smuklininkas Gruzdičius iškart liovėsi pisti virėją Jargalotą ir prisakė jai nedelsiant vykdyti visas erchercogo užgaidas, į kurias įėjo dar ir 4 bybio atsmaukimai, bei 5 užsmaukimai.
Galų gale buvo patiektos garuojančios ir neapsakomai gardų kvapą skleidžiančios žiurkės. Visi pydarai nigeriai sukruto, besistengdami užimti patogesnę vietelę šalia Babajaro, besitaikydami nugvelbti gardesnį kąsnelį. Pats erchercogas pakėlė didžiulį dubenį, kupiną skaniausių žiurkių, ir jau ketino visą ėdesį susipilt į savo dvokiančią gerklę, bet staiga... pyst'!!!... puodas suskilo, ir visos karštos žiurkės nukrito tiesiai ant jo didenybės bybio (kuris tą akimirką kaip tik ir buvo iškištas).
- Aaaa!!!! - Garsiai sustūgo Babajaras ir pašoko nuo krėslo, bet staiga paslydo nigerio vėmaluose ir vožėsi galva į ąžuolinį stalą, nulauždamas jo 3 koją.

1 veiksmo pabaiga:
Erchercogas paslikas guli po stalu, nigeriai alpsta ir klykia, nežinodami ką daryt, smuklininkas Gruzdičius bando suvaldyt situaciją, bijodamas užsitraukt Babajaro rūstybę... užslenka gūdi ir nieko gero nežadanti naktis... Mišelis savo kamurkėje dročina prieš mažą mergaitę... jai tai nepatinka, bet vistiek žiūri... (o kur, kita vertus, ir besidėsi, kai esi prikalta prie sienos)...
...niekas niekur negieda....

2 veiksmas:

Varpininkas Nikodemas, skalambydamas savo bybiu per aprūdijusį varpą, kviečia kaimelio gyventojus į centrinę aikštę išklausyti Babajaro tirados.
Antram plane dainuoja choras: „Atėjo galas kurvai puodžiui, rylio rylio johoho...“

Garsiai kleganti erchercogo svita išsikepurnėja į aikštės vidurį ir užkelia Babajarą ant pakylos.
- Uuuu! Kas per pydaras-gaidys gamino šiuos puodus? - sustūgo jo didenybė, prisilaikydamas savo subintuotą ir apdėliotą gydomosiomis žolelėmis bybį. - Gabenkit čionai šitą šūdžių!..
Griosnichto gyventojams sužibo viltis, jog pagaliau ir šūdžius Mišelis gaus savo, o daugelio senolių akyse net sutvisko džiaugsmo ašaros... Keli drąsiausi vyrai atnešė supistąjį puodžių ir nutrenkė jį prie Babajaro kojų. Vargšas atrodė tikrai apgailėtinai: visas kretėjo, apsisnargliavęs, ir gausiai dribo seilės, bei niekaip negalėjo nulaikyti šlapimo. Pats bandė vapėti kažką panašaus į:
- Nežudyk, o galingasai Patrone! Pasigailėk... aš tau bybį nučiulpsiu kaip dar nei vienas nigeris tau nenučiulpė... o mano akių saule... bučiuoju tau pėdas... pasigailėk...
- Nea! Kurva tu, - sušvokštė erchercogas. - Aš tau devynis bybius į visus galus sukišiu... Jei nori išvengti šūdinai supisto galo, turėsi iki rytojaus pagaminti normalius puodus... nes kitaip... uuuu!!!
- Kaip tris pirštus apmyžti ir kulnus apšikti, - sumurmėjo Mišelis, o mintyse nusikeikė: "Amen, man jau šakės... pize blet nx v pizdu 3 raza..."
Visų Griosnichto gyventojų akyse švietė džiugi viltis, jog pagaliau sušiktasis ir supistasis šūdžius puodžius kaip ir turi būt apsišiks, ir ateis jam galas. Ramia širdimi kaimiečiai skirstėsi po triobas ir žemines iš centrinės aikšties, jau aptarinėdami, ką darys su Mišelio lavonu ir jo rakandais. Senoliai nusibraukė džiaugsmo ašaras, rodydami žiojančias bedantes burnas, ir kaip visuomet nelaikydami šlapimo drabstė purslus ant kiekvieno žemės kauburėlio ar krūmo... O maži vaikai tuo tarpu krykštavo ir su naiviu vaikišku džiugesiu kapstėsi lamų šūdų krūvelėse...
Rūstūs vyrai, eidami tolumon tyruosna, dainavo seną džiaugsmo dainą:
Oi rylio rylio v piz2 3 raza!
Sukai puodžiui bus 3.14zdec...
Naxuij bliat' umriot zaraza,
Svolačiui bus greit koniec!..
Oi rylio rylio... ram tam dram...

2 veiksmo pabaiga:
...tolumoje blanksta sukumpę trilinki vyrų siluetai... kalvose vis dar aidi vėjo išnešiota po tolius daina... Saulutė ritasi užu Užkabanės korėtųjų kalvų link aukštųjų Kurantų....

3 veiksmas:

Tyliai raibuliuoja sraunaus upokšnio vandu,o ant kurio, tarsi ant nupoliruoto veidrodinio paviršiaus, besileisdama saulė meta rausvus ir purpurinius atspindžius, kurie atsispindėję šoka pakrantės medžių vainikuose, sukurdami misterinį vaizdą...
Ant kranto sėdi puodžius ir gailiai rauda...

- Ui ui ui! Man jau šakės! Gal ir galėčiau ašai pagaminti puikius puodus, bet iš kurgi aš gausiu reikalingos medžiagos? Juk molis čia labai prastas, ir net mano šūdų priemaišos nepagerina puodų kokybės... vargas man... oi oi oi...
Taigi gaidys Mišelis savo pilnėjančia šlapimo pūsle jau jautė besiartinantį galą, nes buvo absoliučiai tikras, jog nesugebės įvykdyti Babajaro prisakymo.
Staiga tolumoje, nuo upokšnio aukštumos, apgaubtos tiršto rūko skraiste, ataidėjo linksma ir nuotaikinga, bei ūpą kelianti rylininko daina. Po valandžiukės pasmerktasis puodžius išvydo ir patį rylininką... Tai buvo luošas ir visas rachito susuktas senis, perkreiptu nuo rylavimo ir amžino lėbavimo veidu. Jam ant peties tupėjo maža beždžionėlė su antsnukiu ir čiulpė „Chupa-chupsą“, o ant kito peties buvo prikabyta įmantriais kinietiškais raštais išmarginta ryla, kurioje Kaberdogelis [toks buvo rylininko vardas] slėpdavo pūslę su midumi ir čiačia.
- Ko gi tu toks liūdnas, vaike mano? - progiesmiu užtraukė rylininkas, mikliai subrazdindamas kokią tai fintikliušką...
- Oi bėda man! - sudejavo Mišelis. - Mirsiu aš rytojausna, nes negaliu atlikti to, ką turėčiau galėti! Einu veikiau pasiskandiunsiuva upelin.
- Nebėdavok, šūdžiau! - tarė Kaberdogelis ir, žvaliai užtratyjęs ryla, ėmė dainuoti seną seną dainą apie senolių legendas, o jo beždžionėlė tuo tarpu pradėjo šokti čiočiotką...

Jau nukrito medžių lapai
jau ruduo aplankė mus
nusiimkite jūs kelnes
ir parodykit bybius

Ši tradicija sena -
iš senelių paveldėta
bet jaunimo pamiršta
jau senokai beregėta

Vytautas Didysis buvo
toks valdovas LDK,
būna, išsitraukia bybį
ir pasmauko jį ranka

Rode jisai savo bybį
buvo - kur papuola
net per Žalgirio muštynes
buvo toks prikolas

Išsitraukė vidur mūšio
jodamas ant žirgo
bet klastingo priešo ietis
jam tenai insmigo

nepatiko jam tatai -
greit supyko mūsų Vytas
liepė vyram jis drąsiem
kryžiuožėlius vytis

keršto valanda baisi
priešam greit atėjo
greitai gavo jie į galvą
pasmaukyti net nespėjo

štai iš kur šis paprotys
esti pas lietuvius
pasmaukyti savo bybį
bėdai didelei užgriuvus

Ech... Gal ir teisus rylininkas Kaberdogelis, pamanė Mišelis... imsiu ir pasmaukysiu...
Kaip tarė, taip ir padarė. Ėmė jisai smaukyti, lyg tai jau būtų paskutinis kartas jo sušiktame gyvenime. Įgudusia ranka lengvai valdė bybį visomis kryptimis, formavo Drakono ir Žvakės pozas, bandė įvairius greičius ir t.t. Mišelis jautė, jog jis jo šeimininkas. Staiga jo palaimingą veidą nušvietė paskutiniai saulutės spinduliai, ir jis pasiekė orgazmą, ejakuliacijos metu smarkiai spustelėdamas savo sėklides suriaumojo:
- Aaaatiduodu savo sielą Žemei! Dangus man lenkias! Blet!..
Ir staiga jam galvon šovė jau ne jogurtas, o išganinga mintis! O kodėl gi nepanaudojus savo spermos vietoje šūdų puodams gaminti?!...
- O Visagalasai! - apimtas ekstazės šūktelėjo puodžius. - Aš išgelbėtas!!!
Ir per arimus, dirvonus, bei kanapių ir gardžiosios tabokos lysves, nukurnėjo Miįelis namuosna kamurkon gaminti puodų, kuriuos jau vaizdavosi esant nepadoriai gražiais...

3 veiksmo pabaiga:
Saulė visiškai pasislėpė užu horizonto... danguje skaisčiai spindi visi trys mėnuliai, pranašaudami kupiną permainų dieną, kuri vieniems atneš džiaugsmo, o kitiems, galbut - skausmo...
O smuklėje vyksta orgijos, aptarinėjamas šūdžiaus puodžiaus galas... liejasi kumysas, čiačia, midus, arbata, selteris, chakra...

4 veiksmas:

Aprūkusi, prišnerkšta ir dvokianti vėmalais bei šūudais, niūri Miįelio kamurkė. Tyliai rusena ugnelė žaizdre, o visos pakampės pilnos visokiausio mėšlo... Tik retkarčiais idilišką ramybę sudrumsčia tarpsieniuose besipisančios žiurkės...

Mikliai pakūręs ugnelę žaizdre, puodžius sėdo ant molio krūvos ir ėmė smaukyti kaip patrakęs. Nuleidinėjo jogurtus vieną po kito, o puodas su stebuklinguoju skysčiu vis pilnėjo ir pilnėjo. Nė motais Mišeliui jau buvo jojo sveikata ir bybio gerovė.
Jau brėkštant ryto žarai indas buvo sklidinas išganingojo skysčio, teikiančio viltį, jog pagaliau jam pavyks pagaminti vertus puodžiaus vardo puodus. Paskubomis šūdžius ėmė žiesti puodus vieną po kito, ir darbas ėjo iš peties, kaip geros žolytės parūkius. Net pačiam šmikiui puodai, atrodė, išeina geresni vienas už kitą, bet jis vis nesiliovė dirbęs, nors jau buvo išmušę devyni prakaitai - skubėjo suspėti iki nurodyto laiko, o ir pats buvo per daug įsiaudrinęs...
Jau gerokai įsidienojus, visi puodai, puodžiukai, indeliai ir kitos talpos buvo gatavi, o vargšas ir išsekęs puodžius vos gyvas, bet sukaupęs paskutines jėgas ir nežinomybės genamas, sukrovė visus savo kūrinius krepšin ir išsijudino į centrinę Griosnichto aikštę, kur jo jau laukė visi encefalopatai, sukviesti varpininko Nikodemo. Visi su pagieža ir piktu spindesiu akyse stebėjo lėtai atsliūkinantį Mišelį su išsipūtusiu krepšiu ant peties bei išlindusiu ir nutysusiu bybiu...
- Ho ho ho! - sukriokšėjo erchercogas Babajaras. - Na rodyk, rodyk savo šūdus, ir gal mes tavęs neužpisim mirtinai...
Ir paleido šūdžius per rankas savo puikiuosius puodus ir kitus indus... ir žavėjosi jais žmonės... ir akim savo netikėjo - kokie puikūs jie buvo!!! Ir daužyti juos bandė, ir į šikną kištis, net bybiais puodynes plakė, bet šieji tatai tokie tvirti buvo, jog viską atlaikė!.. Ir uodė juos žmogėnai, ir lyžčiojo, ir visi jau regėjo tuos indus savo šūdinose indaujose, mat visi indai ne tik kad žvilgėjo paslaptingai balkšva kerinčia ir akį traukiančia spalva, bet dar ir gardžiai kvepėjo kažkokiu labai gerai pažįstamu kvapu. O kai testavimas ir visuotinis gėrėjimasis pasiekė savo apogėju, Mišelis išdidžiai užlipo ant pakylos ir pačiam erchercogui įteikė savo pasididžiavimą - Karališkąjį Šikpuodį su trimis rankenėlėmis.
Visi encefalopatai jau buvo tiesiog ekstazėje iš susižavėjimo, ir daugelis, įskaitant moteris, vyrus, senius ir senes jau masturbavosi, tik vaikai tykiai sau sėdėjo ir toliau kapstėsi šūdų krūvelėse. Tokio vaizdinio stačiai apžavėtas, Babajaras ėmė gašliai murkti ir trintis savo skeptru bei krucifiksu į pimpalą. Bet kadangi jojo bybis buvo visas apibintuotas ir dar net nepradėjęs gyti, erchercogas lemendamas ištarė:
- O puodžiau! Už tokį puikų darbą aš tave išsigabensiu į savo dvarą Brundenzburgan, ir tu ten dirbsi Karališkuoju Puodžiumi, bei kruši mano tarnaites. Bet su viena sąlyga! Dročink ir tu prieš mane, ir terliok mane, ir myluok mane, ir supurvink, ir nukurvink... aghh.. ik..
Ir ėmė Mišelis darbuotis net abiejom rankom, bet po tokios naktelės visos jo išganingojo skystymuko atsargos išseko. Smaukėo valandą... dvi... tris... o Babajaras vis laukė išsižiojęs, ir jo nuotaika vis prastėjo, veidas darėsi rūškanesnis, nieko gero nežadantis...
- Ką?!.. tu nenori pavaišinti manęs savo gaivięja sėkla?! - sustūgo erchercogas, apakintas žvėriško įsiūčio. - Mirtis kurvai! Gaidinkit jį Padlą-Pydarą blet!!!..
Ir sušoko nigeriai kaip gaidžiai, ir sušoko kaimo vyrai kaip kalakutai, ir ėmė jie krušti vargšą Mišelį pro visus galus, ir smaigstyti jį bybiais. O moterys ir senės, apimtos baisingo geidulio, pradėjo plėšti jojo odą ir trintis savo pyzdom į tvoras bei kuolus. Tuo tarpu seniai tik piso šunis, avis ir kitus vietinius gyvuliukus, abejingai stebėdami aplink vykstančias orgijas...
Ilgai aidėjo supistojo puodžiaus klyksmas Užkabanės tyruose ir giriose... užsitęsė orgijos iki gilios nakties... galų gale pasibaigė Mišelio kančios ir, išleidęs paskutinį spermos lašą bei šūdų srovelę, ir, aišku, skaniai nusispjovęs su krauju ant viso pasaulio, ėmė ir numiro... numiro baisia ir skausminga mirtimi, kad visi palikuonys būtų išganyti...
...O ištampytą puodžiaus kūną sužvėrėję encefalopatai iškepė ant žarijų ir suvalgė... beliko tik šūdų, vėmalų ir kitokio brudo kruvelė, kurią bematant surijo vabalai sanitarai, liaudyje vadinami Bitlais... jau gęstančios žarijos nušvietė kraupų kaimelio vaizdinį... kaimelio, kuris patapo prakeiktas amžiams... 
...tą naktį apylinkėse slūgojo neįprastai šiurpi tyla.... ir tik danguje nebyliai ir į niekur spindėjo Žvaigždės...

Finalinė scena:
Rūškanas ir tamsiai niūrus rytas... moterys ir vyrai isteriškai verkia raudodami, pagaliau supratę, kokį negerą darbą padarė... siaubo apimti ir kretantys senoliai pranašauja nelaimę...
...o tolumoje aidi tilstanti rylininko daina...

Moralas 1:

Ne šventieji puodus lipdo....

Moralas 2:

sperma ne puodams....

Moralas 3:

Šešis kartus pagalvok prieš savą puodžių pisdamas...

Legenda byloja:

1.  kad taip atsirado porcelianas, kurio gamybą vėliau ištobulino Užkabanės meistrai, ir kuriuo dabar džiaugiasi bemaž visas pasaulis....
2.  kad po kelių metų Griosnichtą ir jo apylinkes baisiai nusiaubė utėlės, nepalikusios nė akmens ant akmens....
3.  kad puodžiaus dvasia ligšiolei blaškosi po platųjį pasaulį, įkvėpdama didiems darbams visokius šūdžius, kurie vėliau patampa didžiais meistrais ir savojo amato virtuozais.... [Faberge be kiaušinių, Seranas, Petersas, Broliai Raitai, Pitagoras, Hitleris etc.].....